Žolinės šventė Karmėlavoje


Besibaigiančios vasaros aidai

Netruks įpusėti paskutinis šios karštos vasaros mėnuo. Nors vasaros burtai dar keri, tačiau dienos pamažu eina trumpyn, saulė, lepinusi savo šiluma, labiau ims šykštėti glamonių. Soduose medžių šakos jau apsunkę nuo nokstančių ar jau prinokusių vaisių, o daržuose nunokusias galvas jau panarino saulėgrąžos. Lauke vis dažniau pasirodys ir daugiau pirmųjų rudens pranašų…

Kasmet, jausdami vis garsesnius artėjančio rudens žingsnius, pačiame rugpjūčio viduryje – 15 dieną – švenčiame vieną didžiausių Švč. Mergelės Marijos švenčių – jos paėmimo dangun dieną. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“.Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus. Kiekvienais metais Žolinės atlaidai, rengiami Lietuvos bažnyčiose, suburia daugybę žmonių iš tolimiausių šalies kampelių.

Papročiai ir tikėjimai

Europos tautų papročiai ir tikėjimai rodo, kad Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnytinė šventė priglobė nemaža to paties metų laikotarpio ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra. Tai liudija ir lietuviškas šventės pavadinimas – Žolinė (Dzūkijoje dar vadinama Kopūstine). Būdingiausias šios dienos paprotys – į bažnyčią neštis pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, šviežių vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui, dzūkės į puokštę dar įdėdavo su visais lapais morką, griežtį, buroką, paimdavo žirnių, net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Šventinių javų grūdų įberdavo į aruodus, pradėdami sėją, užbarstydavo ant pirmosios sėtuvės. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Senieji Žąslių apylinkių valstiečiai dar šio amžiaus pradžioje buvo įsitikinę, kad iš dirvos usnis galima išnaikinti tokiu magišku būdu: reikia vieną usnį išrovus kartu su kitais žolynais per Žolinę pašventinti bažnyčioje, o parnešus vėl ton pačion vieton įsodinti.

Matyt, iš gilios senovės atėjęs paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Tverečėnai net sakydavę: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“. Vadinasi, būta pareigos bendruomenės šventėje dalyvauti, nes nedalyvavimas užtraukia nelaimę. Spėjama, kad šis liaudies tikėjimas atspindi senovinį rudeninių sambarių* paprotį, kada rudenį, kai visi javai jau nuimti ir suvežti į klojimus, būdavo rengiamos kelių kaimų bendros vaišės. Joms alui grūdai būdavo iš anksto suberiami. Šventės dieną ritualiniu būdu aukojimams ir puotai būdavo nuduriama gyvulių, jie čia pat virti ir valgyti. Vaišėms reikalinga duona taip pat būdavo kepama rituališkai: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidyti iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Ar tai ne tolimos praeities gyvulių augintojų indoeuropiečių, atsibasčiusių į senosios matriarchalinės Europos žemdirbių sritis, buities liekana?

Tokiose per Žolinę rengtose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aišku, kad nedalyvaujantis kolektyvinėje padėkos aukoje žmogus turėjo jausti pats save pasmerkiąs nepalaimai, nes Dievo palaima lydi tik tą, kuris sugyvena santarvėje su kitais ir elgiasi pagal priimtas tradicines elgesio normas. Tad ir Žolinės papročiuose susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai atspindi giminės solidarumą. Visa tai šiandien jau pamiršta, ir todėl dažnas Žolinę laiko vien tik bažnytine švente, net nesusimąstydamas apie liaudišką jos vardo kilmę.

Nuotraukos iš renginio Karmėlavoje (Organizatorius- Ramučių kultūros centras):

http://picasaweb.google.com/karmelavossen/OlinSVentKarmLavoje2008