Poezijos pavasaris Karmėlavoje


Poezija-tai jaunystė, pavasaris-žydinčios alyvos. Kaip rašė Tomas Venclova "pro žievę, net užsimerkęs tu beveik matai atsparią, siaurą, paskutinę rievę. O jaunas žmogus-tai medžio šerdis".

Šią kasmetinę tradicinę poezijos šventę organizavo Karmėlavos bendruomenės "Židinys" valdybos nariai, jos pirmininkas Raimondas Jokimčius, renginį vedė meno vadovė Neringa Tarvydaitė.

Dvasinės atramos Karmėlavos bendruomenė ieško monsinjoro Kazimiero Vasiliausko ir Tėvo Stanislovo asmenyse. Mirtis mums jų neišbraukė iš šalia, čia ir dabar esančiųjų. Mus labiausiai žavi jų išmintis, puikybės nebuvimas ir ta ypatinga šviesa, kuri atsiranda tik mylint. Šventė vyko Karmėlavos Šv.Onos bažnyčioje. Į šią šventę įsijungė Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos kankliuotoja Meda Lileikaitė, fleitininkė Dovilė Morkūnaitė.


Nuotraukoje Balio Buračo gimnazijos kankliuotoja Meda Lileikaitė.

Skambėjo Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnijos Zūbiškių bendruomenės centro moterų ansamblio dainos.


Nuotraukoje Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios klebonas Virginijus Veprauskas drauge su Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnijos Zūbiškių bendruomenės centro moterų ansamblio dalyvėmis.

Gražias eiles palydėjo Aurimo Elerto daina.

Karmėlavos bendruomenėje neegzistuoja stabdžiai, trukdantys burtis, vienyti bendruomenę. Bendruomenės valdyba skatina ir moko šalinti stabdžius, kurie yra visur. Nepasitikėjimas. Baimė. O gal manęs nesupras? O gal išjuoks? O gal atstums? Jau geriau nieko nedarysiu. Bendruomenės valdyba moko išjausti jausmus, mokomės gyventi su jais. Stengiamės sudėlioti prioritetus savo sąraše, teisingai suprasti žodį "meilė". Juk meilė gimdo meilę. Tebūnie tai meilė gimtajai žemei, meilė artimiesiems, meilė grožiui, meilė neužkoptai viršūnei. Meilė-ne jausmas, ne trauka, bet valia, pasiryžimas, pastangos padaryti kitą laimingą. Juk meilė nesensta, nebijo raukšlių, neieško amžinos jaunystės receptų. Be meilės, atjautos, supratimo, tolerancijos neįsivaizduojame savo santykių su visa bendruomene.

Daug svarbių, gilių minčių išsakė Karmėlavos Šv. Onos parapijos bažnyčios klebonas Virginijus Veprauskas. Juk tikėjimas nėra aklas tam tikrų apreikštų tiesų priėmimas. Tikėjimui atsiveriame per meilę. Meilė mums padeda Dievą pažinti dar giliau, ne tik kaip viso ko priežastį, bet ir kaip Asmenį, kuris geba su mumis bendrauti ir su kuriuo mes galime užmegzti ryšį. Gėrio patirtis šioje žemėje yra antgamtinio pasaulio atspindys. Be meilės niekas negali gyventi ir sunyksta tarsi augalas be saulės šviesos. Visi žmonės yra gavę bent lašą meilės ir turi už ko užsikabinti mėgindami prasilaužti į tikėjimo dimensiją. Meilę randame muzikoje, mene, literatūroje, gamtoje. Nemylėdami savęs, neturime kriterijaus, kuris leistų mylėti artimą kaip save, o Dievą-labiau už save. Klebonas Virginijus Veprauskas visada turi skaidrų žvilgsnį. Visada džiaugiasi tuo, kas šviesu ir gera. Bet taip pat sielojasi susidūręs su netiesa. Klebonas sugeba bendrauti su labai skirtingų pažiūrų žmonėmis, moka vertinti skirtingų menininkų kūrybą.

Skaitovė Zita Pranckevičienė, Irena Bylaitienė, Jadvyga Matulevičienė, Regina Kabašinskienė, skaitydamos savo eiles bandė sutapti su kito žmogaus, medžio, paukščio, akmens, vieškelio dulkės "siela", tai yra svajoti, ilgėtis, pakilti aukščiau nei atrodo įmanoma. Poezijos skaitovės suvokia K. Donelaičio hegzametro nemirtingumą, A.Baranausko gamtos grožio dermę, B.Sruogos vidinę šviesą, S.Neries lyrizmą, Just. Marcinkevičiaus apmastymus apie žmogaus santykius su gamta, tauta, gimine.


Nuotraukoje savo kūrybą skaito Zita Pranckevičienė.

Kūryba gyvena Karmėlavos "Židinio" bendruomenėje-troškimas išsipasakoti, atsiskleisti, paliudyti. Gal tai nuolatinis dialogas su laiku ir savimi, nuolatinis ėjimas į nežinomybę ir amžinas ieškojimas? O gal tai amžinybėj integruota akimirka? Man atrodo, kad tai nesibaigiantys klausimai, net jeigu tekste nerastumėm nė vieno klaustuko.

Aš tikiu, kad tik meile galime išgelbėti pasaulį. Sakoma, yra devyni būdai: mylėti, klausytis, kalbėti, atiduoti, branginti, atsakinėti, dalytis, mėgautis, pasitikėti ir atleisti. Neįmanoma džiaugtis gyvenimu, jeigu širdis užteršta nejautra, jeigu ji pažymėta abejingumo randais. Karmėlavos "Židinio" bendruomenė sugeba organizuoti daug prasmingų renginių, nes turi pagrindinę sudedamąją dalį-širdies cementą. Karmėlavos "Židinio" bendruomenėje meilė stipresnė už neapykantą, gėris stipresnis už blogį, tiesa stipresnė už melą.

Regina Kabašinskienė